KOKIĄ ŽINIĄ MUMS SIUNČIA VARDAS? GYVENIMO PROGRAMA „EMA“

2014.02.26 Komentavimas išjungtas

01 vardaiVokiečių poetas Kristianas Morgenšternas (Christian Morgenstern; 1871-1914) kartą pasakė: „visi kirai atrodo taip, tarsi jiems būtų duotas Emos vardas“. Nepaisant to, kad poetas išgarsėjo dėka savo „nesąmoningų, prasmės neturinčių ir absurdiškų“ eilėraščių, jo eilėraštis sudomino geštaltpsichologijos pasekėją Wolfgang Köhler (1887-1967). Kuomet jis perskaitė eilėraštį paskelbė, kad šiame eilėraštyje yra daugiau tiesos, nei pramano, nes „žodžiai perteikia simbolines idėjas, dar prieš mums sužinant žodžio reikšmę“. Norėdamas pagrįsti savo mintį jis atliko tyrimą. Tyrimo dalyviams uždavė klausimą, kuris skambėjo taip: kuri, iš žemiau esančių figūrų yra maluma, o kuri takete?

Skaityti toliau

Kategorijos: Paprasti patarimai kiekvienam Žymos:

PLEPESNĖS UŽ MOTERIS – TIK KNYGOS

2014.01.21 Komentavimas išjungtas

knygu skaitymas

Egzistuoja kažin kokios jėgos, kurios pastūmėja knygą ir žmogų vienas kitam į glėbį. Tie, kurie degino ir degina knygas gerai žinojo ir žino už ką. Jei jau žmogus „nusirito iki knygos“, tai šis nuopuolis paprastai trunka visą gyvenimą. Žinoma, kad kiekvieno žmogaus gyvenime yra periodas, kuomet knygos yra tuo kalnu, kuris keliauja pas Mahometą. Būdami vaikai daug energijos iššvaistome slapstymuisi nuo knygų, o užaugę bandymui surasti knygą ir ją įgrūsti į rankas savo vaikams. Tikri skaitymo išminčiai ir knygų kolekcionieriai sako, kad kiekvienai knygai savas laikas, kad kiekviena knyga turi savo skaitytoją, o kiekvienas žmogus savo knygą. Jie pataria: leiskite subręsti skaitytojui, leiskite, kad knygos ir skaitytojo augimo tempai susilygintų, kad jie kartu galėtų dalyvauti „to paties svorio kategorijos pokalbyje“ ir draugystė vienas su kitu nevirstų, kaip kad rašytojas M. Tvenas sakė, „klasika“. Klasika, anot jo – tai geros knygos, bet, deja, jų niekas neskaito.

Knygos, net ir jų neskaitančio žmogaus gyvenime egzistuoja, pavyzdžiui, kaip privalomų skaitinių programa mokykloje. Knygos mus migdo, vaikystėje būtinai supykdo, pasitaiko tokių, kurios „apsuka galvą“, o būna tokios, kurios nuvilia, yra ir tokių, kurios geriau būtų negimusios. Vienos iš jų mus moko, kitos prisipažįsta, dar kitos mūsų akis išplečia, o kai kurios verčia jaustis nepatogiai.

Skaityti toliau

Kategorijos: Paprasti patarimai kiekvienam Žymos:

APIE SENUTĘ, KURI LABAI TALENTINGAI SKALBĖ SKALBINIUS

2013.12.15 Komentavimas išjungtas

sene prie geldosAš esu visiškai įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi absoliutų talentą. Tai tas pat, kas turėti absoliučią klausą. Kiekvienas žmogus turi absoliučią klausą. Dabar jūs turėtumėte paklausti: „tai kur tuomet tie mūsų talentai gyvena, ganosi ir kur su laiku dingsta? Visi žinome, kad kiekvienas mažius – talentingas, kiekvienas suaugėlis – vidutinybė.

Kas gi nutinka talentui, kuomet mes tampame tetomis, dėdėmis, mamomis, tėveliais, močiutėmis, seneliais? Gal ir talentai, kaip ir žmonės – gimsta, sensta ir miršta? Tai kokia talento vidutinė gyvenimo trukmė? Kur mes pametame gabumus, kuriais buvome apdovanoti pačios motulės gamtos? Ar neatrodo keistas mūsų elgesys talentų atžvilgiu? Ar mes nesielgiame keistai talentui priskirdami, tarsi gyvai ir savarankiškai būtybei visas žmogiškas charakteristikas? Juk talentui svetima viskas, „kas yra žmogiška“.

Amerikiečių komikas Džordžas Karlinas užduoda tą patį klausimą:
- Kodėl, kai mes esame maži mus stato ant kėdučių ir visų rimtų žmonių akivaizdoje mums liepia pasakyti eilėraštuką, sudainuoti dainelę ir kodėl mums niekas nieko nebeliepia, kai mes suaugame? Kodėl mes tampame neįdomūs, kai suaugame? Kodėl, kai mes užaugame mums niekas nebeploja, nebesišypso, neskatina, neprašo?

Skaityti toliau

Kategorijos: Paprasti patarimai kiekvienam Žymos:

KAIP SUAUGĘ DRUGELIAI ŽMONĖMIS TAMPA. ISTORIJA APIE PENKIAMETES BOBUTES IR AŠTUONIASDEŠIMTMEČIUS PAAUGLIUS

2013.08.04 Komentavimas išjungtas

1

Kartą garsi JAV baleto šokėja Aisedora Dunkan pasakė: “Jeigu mano kūnas juda, tai, todėl, kad jį tam skatina siela”. Mūsų elgesys, mūsų veikla, judesiai, jausmai – mūsų vidinio pasaulio impulsai. Tyrinėdami juos galime pažinti patys save ir „auginti save pačius“, kruopščiai laikydamiesi taisyklės: „lėtai, bet užtikrintai“, nes bet kokia žmogiškos gyvybės forma praleisdama bent vieną asmeninio augimo etapą, turės į jį sugrįžti ir jį pereiti iš naujo. Tokių, keliaujančių paskubomis, praleidžiant vienus etapus, peršokant į kitus, galima sutikti visur: parduotuvėse, klasėse, biuruose, šeimose, lėktuvuose. Manau, kad esate sutikę aštuoniasdešimtmečių paauglių, keturiasdešimtmečių abiturientų, penkiamečių bobučių, dvidešimties ir jau mirusių. Sako, kad net augti, bet kaip negalima ir dar sako, kad reikia mokytis iš tų, kurie moka. O kas moka? Na, kad ir drugeliai, kurie yra labai mėgstama žodinė metafora išminčių tarpe. Skaityti toliau

Kategorijos: Paprasti patarimai kiekvienam Žymos:

AR ŠLAPINIMASIS GALI IŠMOKYTI DŽIAUGTIS?

2013.07.30 Komentavimas išjungtas

Untitled

 

Niekada nesivaržykite su žmogumi, kuris neturi ką prarasti. (Baltasar Grancian)

 

Ar uždavėte sau kada nors klausimą: už ką man taip? Kodėl man visa tai nutiko? Kodėl man, o ne visiems kitiems? Ką aš padariau blogo? Jei prisimenate tuos klausimus, kurie visada turėjo autorių, bet neturėjo savo auditorijos, tai jūs tikriausiai irgi kentėjote ir greičiausiai buvote apimti gilaus liūdesio. Sako, kad tokius klausimus itin dažnai sau užduodame liūdėdami, iš tikrųjų liūdėdami ne tik, kad be jokios rimtos priežasties, bet apskritai be priežasties. Pasirodo, kad liūdesys, kaip kad ir džiaugsmas, jis visada – santykinis. Mokslininkai sako, kad liūdime, tiesą pasakius, tuomet kuomet dar vis mūsų jausmų skalėje turėtų degti ryškiai raudona džiaugsmo lempelė. Tai kodėl nesidžiaugiame, kodėl būdami beprotiškai laimingi mes dažniau liūdime nei džiaugiamės? Ar pamenate kaip dainavo Виктор Цой savo dainoje: „Liūdesys“ („Печаль“)? „Rodos ir gyvas esu, rodos ir sveikas, rodos ir graužaties nėr. Tai iš kur tas liūdesys?“ ( „и, вроде, жив и здоров, и, вроде, жить не тужить. Так откуда взялась печаль?“). Jei nėra jokios priežasties liūdėti tai kodėl mes taip dažnai ir taip nuoširdžiai liūdime? Skaityti toliau

Kategorijos: Paprasti patarimai kiekvienam Žymos:

KAS NUŽUDĖ KŪRYBINGUMĄ?

2013.07.05 Komentavimas išjungtas

1

19 a. vakarų Amerikos salūnuose, egzistavo tradicija nušauti pianistą jei nepatikdavo kaip jis groja. Rašytojas O. Vaildas keliaudamas po laukinius vakarus rašo, kad daugelyje salūnų kabodavo užrašas: „nešaukite į vargšą pianistą. Jis groja, kaip gali“. Tai frazė gimusi apie 1860 metus laukiniuose vakaruose.

Kaip manote ar vis dar gyva vakarų salūnų tradicija nušauti pianistą, tuo atveju jei nepatinka kaip jis groja? Tiesa yra tokia, kad ji gyva. Tradicija šita niekur nedingo. Tik atsikratymo „pianistu“ būdai tampa labiau kultūringais arbe drįstume pasakyti „dorais“, arba netgi „išprususiais“. Tokiems „pianistams“, kurie mums nepatinka kaip groja, mes turime sugalvoję begalę negražių žodžių. Pavyzdžiui, tam kuris, mūsų manymu, nekaip rašo, tiesiog galime piktai pasakyti: „grafomanas“ tikintis, kad paminėtas grafomanas nustos rašyti. Grafomanas tas, kuris, pasak teorijos, turi perdėtą, sakytume liguistą, potraukį ir norą rašyti. Rašytojas M. Kundera tarsi paskleidžia pranašystę, kad „grafomanas“ niekada nenustos rašyti, nes grafomanas yra tas žmogus, kuris, kad ir nepagrįstai, bet labai nuoširdžiai, laiko save tikru rašytoju:

„Nesustabdomas grafomanijos plitimas tarp politikų, taksistų, gimdyvių, meilužių, žudikų, vagių, prostitučių, pareigūnų, gydytojų ir pacientų rodo, kad kiekvienas be išimties turi savyje potencialų rašytoją, ir kad kiekvienas žmogus turi puikiausią priežastį eit į gatvę ir šaukti, kad visi mes rašytojai!“ (M. Kundera, The Book of Laughter and Forgetting). Skaityti toliau

Kategorijos: Paprasti patarimai kiekvienam Žymos:

VAIKAI IŠ ATEITIES

2013.06.15 Komentavimas išjungtas

1

Visi žinome, kad ateitis bus ir, kad vieną dieną sutiksime „svečius iš ateities“ – „vaikus iš ateities“, nes dabartinės švietimo sistemos tikslas ir yra paruošti vaikus 2050-ųjų ateičiai. Tačiau mokslininkai gūžčioja pečiais ir klausia vienas kito protingose konferencijose arbatą gurkšnodami: „o kaip juos paruošti? Niekas negali pasakyti kokia ta ateitis bus, per daug greit ji keičiasi, kaip gi mes paruošime juos ateičiai jei nežinome kokia ta ateitis bus“.

Ar prisimenate rusų kino filmą „Viešnia iš ateities“? Filmas apie tą tolimąją ateitį, kurios nesitikėjome sulaukti ir vis tik, su kuria jau susiduriame. Ar galite patikėti tuo, kad šis filmas ir buvo apie dabartinius vaikus: Liną, Marių, Jurgitą, Vytautę ir jų ateitį 2084 – taisiais? Mes kaip ir tas dvylikametis Maskvos moksleivis Kolia, 1984-ais išėjęs nupirkti kefyro, apleistame name užtikome laiko mašiną ir netikėtai nukeliavome į 2084-uosius. Kolia patenka ten, kaip išėjęs – su uniforma, pionierišku kaklaraiščiu ir tuščiais kefyro buteliais permatomame sietelyje. Čia jis susipažįsta su daugybe veikėjų iš ateities, kad ir mergaite Alisa – tikrai nepaprasta mergaite, pasižyminčia unikaliais gebėjimais. Mes, kaip ir Kolia jau sutikome vaikus, kuriuos turime užauginti ir paruošti 2084-iesiems – „VAIKUS IŠ ATEITIES“. Skaityti toliau

Kategorijos: Paprasti patarimai kiekvienam Žymos:

NUTOLĘ ŽMONĖS

2013.06.12 Komentavimas išjungtas

1

 

Proto negalia. Kokios kyla mintys išgirdus žodžius proto negalia? Na taip, mums labai patinka žinoti, patinka būti „ekspertais“, visi mes mėgstame nustatyti, apibendrinti, pagrįsti, įrodyti. Kas matyt, liūdniausia, tai, kad dažnai mūsų žinojimas paskelbia nenuginčijamas diagnozes apie tai kas yra normalu-moralu-socialu ir tai kas – nenormalu-amoralu-asocialu. Kartais stokodami žinių, tačiau priversti būti socialiai išprusę – „kompetentingi“ susilipdome savo laikinąjį žinojimą iš paviršutiniškų asmeninės patirties nuotrupų. Įdomiausia, kas tas laikinas žinojimas ilgainiui tampa nuolatiniu žinojimu, prieštaraujančiu mūsų asmenybės raidai ir pažangai. Taigi, samprotauju, kokį žinojimą turi tas, kuris nėra susitikęs su proto negalią turinčiu žmogumi, t.y. tas, kurio žinojimas yra veikiau nuotolinis, o ne tiesioginis (atsiradęs per asmeninę patirtį, asmeninį santykį su kitokiu kitu). Na, nežinau, galvoju, kad nuotoliniai žmonės yra linkę atskirti ir supaprastinti. Na, mąstau, kad tokie žmonės, matyt, linkę proto negalią turinčius laikyti tiesiog kvaileliais, kurie gali būti pavojingi ir jų vengia. Skaityti toliau

Kategorijos: Refleksija Žymos:

„IEŠKAU ŽMOGAUS SAUSAKIMŠAME TROLEIBUSE?“

2013.06.10 Komentavimas išjungtas

1

Senovės graikų filosofas Diogenas kartą vidudienį lakstė miesto gatve, iškėlęs žibintą, ir šviesdamas praeiviams į veidus šaukė: „Žmogaus, aš ieškau žmogaus!“ Diogenas ne šiaip sau ieškojo žmogaus. Diogenas ieškojo žmogaus šalia, kurio būtų pakenčiama sėdėti, su kuriuo, net nuobodus pokalbis nevargintų, kuris neverstų gailėtis dėl šios dienos. Jei užduotume klausimą, bet kuriam iš mūsų: ar mes esame reikalingi kitų žmonių? Be abejonės, sulauktume nuoširdaus atsakymo, kad be abejonės mes esame reikalingi kitų, bet…Tas „bet“ yra pati reikšmingiausia mūsų atsakymo dalis. Pratęsus sakinį po reikšmingojo „bet“, mes drąsiai išdėstytume kokio žmogaus reikia šalia. Perskaitytume atsakymą tarsi iš klasikinio skelbimo „Pažinčių skyrelyje“. Tekstas greičiausiai skambėtų taip: „taip man reikalingas kitas žmogus, bet jis turi būti negeriantis ir nerūkantis, turintis gyvenamąją vietą, dirbantis ir nemenkai uždirbantis, mylintis svetimus vaikus, plaunantis grindis, katalikas, ne iš asocialios šeimos, negyvenantis stoties rajone, nekenčiantis dulkių… Tiesa, nevarkite tie, kurie esate iš įkalinimo vietų“. Pabandykite kiekvienas parašyti tokį skelbimuką žmogui, kuris jums atrodo labiausiai pakenčiamas. Tai gali būti jūsų vaikai, mylimas žmogus, tėvai, draugai, kolegos. Viena sena istorija kalba apie tai, kad jei mes pabandytume nupasakoti kaip atrodytų tas „tobulasis žmogus“, o dailininkas pieštų žmogų, kurį mes bandytume apibūdinti, pažvelgę į dailininko kūrinį išvystume, be jokios abejonės, save pačius.

Skaityti toliau

Kategorijos: Paprasti patarimai kiekvienam Žymos:

VISADA TURĖK SVOGŪNĄ PO RANKA

2013.06.06 Komentavimas išjungtas

1

Ar girdėjote posakį: “paverk ir praeis”. O ką manote apie lietuvių liaudies patarlę: „durnam juokai, razumnam ašaros“. Manau, kad jei ne garsiai tai tyliai pagalvotume, kad tik tokioje verksmingoje ir melancholiškoje lietuvių tautoje galėjo gimti štai tokia patarlė.

Mokslininkai į šį mano klausimą atsakytų štai taip: „laimingos verkiančios tautos ir laimingos tautos, kurios gali ir moka verkti“. Pasirodo, „iš verkiančio žmogaus galima ne tik burti ir nuspėti, jog verkšlenantys yra tiesiog nepakantūs išgyvenimams, iššūkiams, problemoms, kančioms“. Tie, kurie reguliariai leidžiasi į žmogaus gelmes kalba ir apie tai, kad verksmas vienas iš būdų padedančių mums įveikti stresą, baimę, pyktį ir kt. neigiamus išgyvenimus, o tuo pačiu tai tarsi lakmuso popierėlis, kuris kalba apie tai kiek žmogus sąžiningas su savimi ir koks jis yra iš tikrųjų Tai štai paaiškinimas: „verkiantys žmonės yra sąžiningesni nei nuolat besišypsantys ir tai darantys iš visų jėgų“. Tad sąžiningai verkti yra sveikiau nei nesąžiningai juoktis. Skaityti toliau

Kategorijos: Paprasti patarimai kiekvienam Žymos: